WE, WOMAN have to be everything and at the same time. We can forget her name, we can be deaf to her calling, but we all are missing connection with our divine nature. When this beautiful bond with our wild nature is broken, we feel exhausted, tired, irritated, confused, suppressed, not able to make decisions, insecure, constantly buzzing around till we dive in to our domestic house life, intellectual belletristic, force of DOING, because this is the safest place to be when she loose her instincts… and if you ask her how she is, she will probably reply that things are going well, but something is not quite right…
MES, MOTERYS, verčiamos būti viskuo, visiems ir vienu metu, tačiau svarbiausią laukinę savo prigimtį palaidojome po kasdieninių buitinių rūpesčių lavina. Mes galime būti pamiršusios jos vardą, galime nebeatsiliepti į jos šauksmą, tačiau vis tiek savo laukinės prigimties ilgimės. Esant pažeistam santykiui su laukine, pirmaprade sielos dalimi jaučiamės išsunktos, pervargusios, sudirgusios, prislėgtos, sumišusios, užguitos, neryžtingos, nuolat ko nors bijančios, neįstengiančios nei išlaikyti gyvenimo tempo, nei sustoti ir atsikvėpti, be perstojo nervinamės ir blaškomės, iki kaklo pasineriame į buitį, intelektualinius išvedžiojimus, darbą ar inerciją, nes tai – saugiausios sritys moteriai, praradusiai savo instinktus. O į klausimą kaip jautiesi atsakymas: “Na, aš jaučiuosi lyg ir neblogai, bet vis dėlto kažkas negerai’.
Borrowed and translated with personal touch from Donata Gurske FB page.